|
Skrandžio vėžys
Skrandžio vėžys gali atsirasti bet kurioje
skrandžio vietoje, peraugti į stemplę ar plonąją žarną. Skrandžio vėžys
gali pasklisti į limfmazgius ir kitus organus.
Simptomai. Skrandžio vėžį sunku laiku
diagnozuoti, nes ankstyvas skrandžio vėžys nesukelia jokių simptomų.
Pirmieji simptomai būna neryškūs ir į juos nekreipiama dėmesio. Būdingi
simptomai:
nevirškinimas ar deginimo pojūtis;
skausmas ar diskomfortas pilve;
pykinimas ir vėmimas;
viduriavimas ar vidurių užkietėjimas;
skrandžio pūtimas po valgio;
apetito praradimas;
silpnumas, bloga savijauta;
kraujavimas (vėmimas krauju arba kraujo pėdsakai išmatose), o taip pat
paslėptas kraujavimas, kai nesant ryškių kraujavimo požymių, mažėja
hemoglobino kiekis kraujyje.
Diagnozė. Apžiūrėjęs pacientą,
gydytojas paskiria laboratorinį išmatų tyrimą, skrandžio ir žarnų rentgenoskopiją,
endoskopiją. Endoskopijos metu taip pat paimamas audinio mėginys biopsijai.
Gydymas. Skrandžio vėžys gydomas chirurginiu
metodu, chemoterapija ir/ar radioterapija. Chirurginės
operacijos metu atliekamas viso skrandžio (gastrektomija), ar jo dalies (rezekcija) pašalinimas.
Rizikos faktoriai. Pastaraisiais
dešimtmečiais sergamumas skrandžio vėžiu visose išsivysčiusiose šalyse
mažėja. Skrandžio vėžiu dažniausiai serga vyresni nei 55 metų žmonės, vyrai
dažniau negu moterys. Mokslininkai ištyrė, kad skrandžio vėžiu dažniau
sergama tose šalyse, kur vartojama daug rūkyto, sūdyto, marinuoto maisto. Pastebėta,
kad bakterijos (Helicobacter pylori), sukeliančios skrandžio uždegimą ir
opas, gali būti ir skrandžio vėžio rizikos faktoriumi.
Nuolatinis kontaktas su dulkėmis ir dūmais
darbo aplinkoje didina tikimybę susirgti skrandžio vėžiu.
Kai kurie mokslininkai mano, kad rūkymas taip
pat yra skrandžio vėžio rizikos faktorius.
|
