|
Priešinės liaukos vėžys
Priešinėje liaukoje
atsiradęs vėžys gali pasklisti į kaimyninius limfmazgius, kartais į
kaulus, šlapimo pūslę, storąją žarną ir kitus organus.
Simptomai. Ankstyvas priešinės liaukos vėžys
nesukelia jokių simptomų. Vėliau atsiradę simptomai gali būti:
dažnas šlapinimasis, ypač naktį;
apsunkintas šlapinimasis;
skausmas ar deginimas šlapinantis;
skausminga ejakuliacija;
kraujas šlapime;
skausmas apatinėje nugaros dalyje.
Diagnozė. Gydytojas,
apžiūrėjęs pacientą, paskiria kraujo ir šlapimo laboratorinius tyrimus.
Taip pat gali būti atliktas ultragarsinis (echoskopinis) tyrimas, intraveninė
pielografija, cistoskopija. Jei įtariamas vėžys, daroma biopsija,
kuri patvirtina galutinę diagnozę.
Atlikęs tyrimus, gydytojas
įvertina ligos stadiją:
I
stadija (A) - navikas nematomas apžiūrint ir pastebėtas tik chirurginės
operacijos, kuri buvo daroma šlapinimosi sunkumams pašalinti, metu. I
stadijos navikai gali augti vienoje ar keliose priešinės liaukos vietose,
bet nėra pasklidę už jos ribų.
II stadija (B) - navikas
apčiuopiamas apžiūrint ir nustatomas kraujo tyrimuose; nėra požymių, kad
būtų pasklidęs už priešinės liaukos ribų.
III stadija - navikas peraugęs
priešinės liaukos ribas;
IV stadija - vėžio ląstelės
pasklidusios į limfmazgius ir kitas kūno vietas.
Gydymas. Daugeliui vyrų priešinės liaukos vėžys auga
lėtai ir, diagnozuotas ankstyvoje stadijoje, nereikalauja gydymo. Gydytojas
tik nuolatos atidžiai stebi tokius
pacientus ir ima gydyti atsiradus naujiems simptomams. Dažniausi gydymo
metodai - chirurgija, radioterapija ir hormonų terapija.
Priežastys ir profilaktika. Ligos atsiradimo priežastys nėra
aiškios. Tačiau, apibendrinus tyrimų rezultatus, skiriami keli rizikos
faktoriai:
paveldimumas;
mitybos įpročiai - riebus
maistas didina tikimybę susirgti;
dirbantieji pramonėje ir
susiduriantieji su metaliniu kadmiu turi didesnę tikimybę susirgti
priešinės liaukos vėžiu.
|
