atgal

• Įvadas
• Kas yra vėžys?

• Vėžio simptomai

• Diagnozė

• Vaizdinimas

• Endoskopija

• Laboratoriniai tyrimai

• Biopsija

• Ligos stadijos

• Gydymas

• Pasiruošimas gydymui

• Gydymo metodai

• Vėžio gydymo pašaliniai poveikiai

• Vėžiu sergančių mityba

• Klinikiniai bandymai

• Ką žada ateitis

• Vėžio priežastys ir profilaktika

Šis puslapis suteiks jums bendrų žinių apie vėžio ligą. Čia aprašyti atskirų organų vėžio požymiai ir pabrėžiama ankstyvos diagnozės svarba. Bus paaiškinta, kaip liga diagnozuojama ir gydoma, taip pat nurodomos galimos vėžio atsiradimo priežastys ir patarimai kaip jo išvengti.

Žodžiai, kurie gali būti nesuprantami, parašyti "navikas". Jų paaiškinimus rasite žodynėlyje.

Ši informacija neatsakys į visus jums kylančius klausimus ir neatstos pokalbio su gydytoju, bet, tikimės, daug padės tokiam pokalbiui.

Vėžiu vadinami apie 100 skirtingų susirgimų. Vėžiu susergama kai ląstelės ima elgtis nenormaliai ir pradeda nekontroliuojamai daugintis. Visi kūno organai sudaryti iš ląstelių, ląstelės dauginasi dalydamosis tik tada, kai to reikia. Šis tikslus vyksmas palaiko gerą mūsų organizmo būklę. Jei ląstelės ima daugintis, kai to dar nereikia, susidaro perteklinė audinio masė. Šis perteklinis audinys, vadinamas naviku, gali būti gėrybinis arba piktybinis.

Gėrybiniai navikai nėra vėžys. Jie gali būti pašalinami ir dažniausiai daugiau nesikartoja. Gėrybinių navikų ląstelės neplinta į kitas kūno vietas. Šie navikai paprastai nekelia pavojaus gyvybei.

Piktybiniai navikai - tai vėžio liga. Vėžio ląstelės skverbiasi ir žaloja aplinkinius audinius ir organus. Jos gali ištrūkti iš piktybinio naviko ir patekti į kraujotaką arba limfinę sistemą. Tokiu būdu navikinės ląstelės iš pirminio naviko kraujagyslėmis ir limfagyslėmis pasklinda į kitus organus. Atokiai nuo pirminio naviko išsiplėtoję navikai vadinami metastazėmis.

Navikai vadinami pagal ląstelių rūšį arba organą, kuriame jie prasideda. Kai vėžys pasklinda, naujai atsiradęs navikas sudarytas iš tokių pat pakitusių ląstelių ir vadinamas taip pat, kaip ir pirminis navikas. Pavyzdžiui, jei plaučių vėžys metastazuoja į kepenis, vėžio ląstelės kepenyse yra plaučių vėžio ląstelės. Liga vadinama metastatiniu plaučių vėžiu (o ne kepenų vėžiu).

 Vėžio simptomai

Nors ir neturite jokių problemų, reikėtų reguliariai tikrintis sveikatą. Turėtumėte žinoti, kad su vėžiu gali būti susiję tokie simptomai: pakitimai žarnyno ar šlapimo pūslės veikloje, neįprastas kraujavimas arba išskyros, neužgyjanti žaizda, sustorėjimas ar gumbelis krūtyje ar kitoje kūno vietoje, nevirškinimas ar sunkumai ryjant, pokyčiai karpose ar apgamuose, įkyrus kosulys ar užkimimas. Žinoma, šie simptomai nebūtinai rodo vėžį; jie gali atsirasti dėl mažiau pavojingų susirgimų. Tik gydytojas gali nustatyti diagnozę, todėl, vos pastebėję minėtus pokyčius, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Nelaukite, kol pajusite skausmą - ankstyvas vėžys paprastai nesukelia skausmo.

Jei pastebėjote vėžiui būdingus simptomus, gydytojas jus apžiūrės, išstudijuos jūsų ligos istoriją ir nukreips įvairiems tyrimams. Tai galėtų būti: vaizdinimo procedūros, kurios parodo įvairių kūno sričių vidinį vaizdą; endoskopija, leidžianti gydytojui tiesiogiai pamatyti atskirus organus; laboratoriniai tyrimai. Dažnai gydytojas taip pat nurodo atlikti biopsiją - procedūrą, kurios metu išpjaunamas gyvo audinio gabaliukas. Patologas apžiūri tą gabaliuką per mikroskopą ir nustato, ar yra vėžio ląstelių.

Vidinių kūno ertmių vaizdai padeda gydytojui nustatyti, ar yra navikas. Tokie vaizdai gali būti gaunami keliais būdais. Rentgenologinis tyrimas - labiausiai įprastas būdas pamatyti vidaus organus. Dažnai gydytojai naudoja specialius dažiklius - kontrastines medžiagas, kurių dėka atskiri organai geriau matomi išryškintoje foto ar rentgeno juostoje. Dažiklius pacientas turi išgerti arba jie yra suleidžiami.

Specifinė rentgenologijos sritis, kompiuterinė tomografija, panaudoja prie rentgeno spindulių šaltinio prijungtą kompiuterį, kuris padeda pamatyti daug detalių vaizdų.

Atliekant tyrimą radioizotopais pacientas turi išgerti arba jam suleidžiama radioaktyvi medžiaga. Specialus aparatas išmatuoja radioaktyvių medžiagų pasiskirstymą vidaus organuose ir atspausdina vaizdą ant popieriaus. Pagal radioaktyvumo lygį organuose gydytojas gali nustatyti pakitusias vietas.

Echoskopija (ultrasonografija, tyrimas ultragarsu) - kita tyrimo procedūra, padedanti pamatyti vidaus organus. Didelio dažnio garso bangos (žmogus jų negirdi) sklinda per kūną ir grįžta atgal. Jų atgarsis sukuria vaizdą, kurį gydytojas mato kompiuterio ekrane arba yra atspausdinamas ant popieriaus.

Magnetinio rezonanso vaizdo gavimas - galingas magnetas sujungtas su kompiuteriu suteikia galimybę gauti detalius įvairių kūno ertmių vaizdus.

Endoskopija - padeda gydytojui pasižiūrėti į konkretų organą per ploną šviesolaidį, vadinamą endoskopu. Apžiūros metu gydytojas gali paimti audinio mėginį ištyrimui.

Specifinių vėžio žymenų nei kraujyje, nei šlapime nėra, tačiau kraujo ir šlapimo analizės duomenys gali suteikti daug vertingos netiesioginės informacijos. Jei pacientas serga vėžiu, laboratoriai tyrimai parodys ligos poveikį organizmui. Atskirais atvejais atliekami specialūs tyrimai, padedantys nustatyti tam tikras medžiagas kraujyje, šlapime, kituose kūno skysčiuose ar navikiniame audinyje. Jei žmogus serga vėžiu, tų medžiagų kiekiai gali būti nenormaliai dideli. Kai kurių organų išskyros, pavyzdžiui, skrepliai specialiai paruošus tiriami mikroskopu seikiant nustatyti juose pakitusias organo ląsteles. Tai citologinis tyrimas.

Gydytojo apžiūrėjimas, rentgenoskopija, endoskopija, laboratoriniai tyrimai gali rodyti, kad yra pakitimai, tačiau tik biopsija parodo, ar tuos pakitimus sukėlė vėžys. Biopsijos metu paimamas navikinio audinio mėginys arba pašalinamas visas navikas. Gydytojas patologas tyrinėja audinį per mikroskopą. Jei tai vėžys, jis dažnai gali pasakyti, kokios kilmės ir įvertinti, ar ląstelės auga greitai ar lėtai. Neretai prieš atliekant biopsiją pakitęs audinys punktuojamas plona adata arba troakaru, į švirkštą įtrauktas turinys tyrinėjamas po mikroskopu ieškant supiktybėjusių ląstelių. Šis tyrimas paprastesnis, bet mažiau tikslus nei biopsija.

Jei diagnozuojamas vėžys, gydytojas turi žinoti ligos stadiją, t.y. kiek liga pažengusi. Jis gali pasiūlyti papildomus tyrimus, kurie padėtų nustatyti, ar navikas pasklidęs į kitas kūno vietas. Visuomet tikrinama, ar šalia naviko esančiuose limfmazgiuose yra vėžio ląstelių. Jei jų randama, galima manyti, kad navikas pasklidęs į kitus organus.

Vėžiui gydyti taikomi įvairūs metodai: chirurgija, radioterapija, chemoterapija, hormonų terapija, imunoterapija, fotosensibilizuota navikų terapija. Vėžiu sergantį ligonį paprastai gydo grupė specialistų: chemoterapeutas (gydymo vaistais specialistas), chirurgas, radiologas (radioterapijos specialistas) ir kiti. Gydytojai nusprendžia, ar gydyti vienu metodu ar kombinuojant kelis metodus. Sprendimas priklauso nuo naviko tipo ir lokalizacijos, ligos stadijos, paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir kitų faktorių.

Kai kurie pacientai dalyvauja klinikiniuose bandymuose (moksliniuose tyrimuose), kurių metu naudojami nauji gydymo metodai. Šie tyrimai skirti vėžio gydymui tobulinti.

Daugelis pacientų nori viską žinoti apie savo ligą ir gydymo būdus, tad jie gali aktyviai dalyvauti sprendžiant šiuos klausimus. Dažnai patogu sudaryti klausimų, kurių norima paklausti gydytojo, sąrašą. Kai kurie pacientai pageidauja, kad pokalbiuose dalyvautų šeimos narys ar artimas draugas.

Štai keletas klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti gydytojas:

Kokia yra diagnozė?

Kuri ligos stadija?

Kokie galimi gydymo metodai? Ką rekomenduoja gydytojas? Kodėl?

Kokia tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas?

Ar pacientas gali ir nori dalyvauti klinikiniuose bandymuose?

Kokia kiekvieno gydymo metodo rizika ir šalutinis poveikis?

Kiek laiko truks gydymas?

Kaip pasikeis paciento gyvenimo būdas?

Kai pacientui diagnozuojamas vėžys, šokas ir stresas neišvengiami. Sutrikusiems pacientams sunku prisiminti viską, ką kalbėjo gydytojas. Jie neprivalo aptarti visų klausimų vienu metu, nes turės galimybę daug sužinoti ir išsiaiškinti vėlesnių pokalbių metu.

Chirurginis. Chirurgija - lokalus gydymas, kurio metu pašalinamas navikas. Operacijos metu taip pat pašalinami aplinkiniai audiniai ir arti naviko esantys limfmazgiai.

Spindulinė terapija (taip pat vadinama radioterapija). Spindulinės terapijos metu didelę energiją turinčiais spinduliais švitinant naviką naikinamos vėžio ląstelės ir stabdomas jų augimas bei dauginimasis. Kaip ir chirurgija, radioterapija yra vietinis (lokalus) gydymas ir veikia vėžio ląsteles tik švitinamame plote. Švitinimas gali būti išorinis arba vidinis, kai nedidelis implantas (kapiliariniai vamzdeliai su radžiu) įsodinamas tiesiog į audinius greta naviko.

Išorinio švitinimo terapija paprastai skiriama ambulatoriniam ligoniui arba, esant reikalui - ligoninėje gulinčiam ligoniui, 5 dienas per savaitę ir trunka keletą savaičių. Gydomasis pats neskleidžia jonizuojančių spindulių nei gydymo metu, nei po jo.

Kai gydoma į vidų įvedamais radioaktyviais preparatais (vidinio švitinimo radioterapija), ligonis turi keletą dienų gulėti ligoninėje. Implantas gali būti nuolatinis arba laikinas. Kol ligonis guli ligoninėje jo radioaktyvumas yra padidėjęs, tad jo geriau tuo metu nelankyti arba lankyti labai trumpai. Kai implantas išimamas, radioaktyvumo pavojaus nebelieka. Nuolatinių implantų skleidžiamas švitinimas yra mažesnis už leistinas normas ir pacientas su tokiu implantu nėra pavojingas.

Chemoterapija - gydymas vaistais, kurie žudo vėžio ląsteles. Dauguma priešvėžinių vaistų yra leidžiami į veną arba raumenis; kai kuriuos reikia gerti. Chemoterapija yra sisteminis gydymas. Tai reiškia, kad vaistai per kraujotaką patenka į visas kūno dalis. (Išskyrus tuos atvejus, kai vykdoma regioninė chemoterapija - vaistas leidžiamas į sritinę arteriją, kuri aprūpina krauju tik vieną ar kelis šalia esančius organus).

Jei reikalingos didelės chemoterapijos dozės, vaistai kartais leidžiami per kateterį (ploną lankstų vamzdelį), kurio vienas galas įvedamas į veną.

Chemoterapinis gydymas paprastai vyksta ciklais. Gydymo periodą seka atsistatymo periodas, po jo vėl gydymo periodas ir t.t., kadangi nevisuomet visos navikinės ląstelės žūva nuo vieno chemoterapijos kurso. Paprastai chemoterapija atliekama ambulatoriškai - ligoninėje arba paciento namuose. Žinoma, priklausomai nuo paciento bendros sveikatos būklės, kartais reikia kurį laiką pagulėti ligoninėje.

Hormonų terapija. Kai kurių rūšių navikų, tokių kaip krūties ir priešinės liaukos, augimas priklauso nuo hormonų. Todėl gali būti skiriamas gydymas, kuris trukdo vėžio ląstelėms gauti joms reikalingų hormonų. Kartais pacientams tenka pašalinti hormonus gaminančius organus (tokius kaip kiaušidės ar sėklidės). Kai kuriais atvejais skiriami vaistai, stabdantys hormonų gamybą arba keičiantys jų veiklą. Kaip ir chemoterapija, hormonų terapija yra sisteminis gydymas, jis veikia ląsteles visame kūne.

Imunoterapija (taip pat vadinama biologine terapija) - gydymas stiprinant įgimtą organizmo sugebėjimą (imuninę sistemą) kovoti su infekcija ar liga arba apsisaugoti nuo pašalinių gydymo poveikių. Monokloniniai antikūnai, interferonas, interleukinas - 2 naudojami imunoterapijai. Šis metodas kol kas plačiai netaikomas.

Fotosensibilizuota navikų terapija (dar vadinama fotodinamine terapija, arba fotochemoterapija) taikoma gydant kai kurių rūšių navikus. Ji pagrįsta tuo, kad tam tikros medžiagos, vadinamos sensibilizatoriais, linkusios kauptis vėžio ląstelėse ir, sužadintos reikiamo bangos ilgio šviesa, inicijuoja ląstelių žūtį. Fotosensibilizuotos navikų terapijos (FNT) metu pacientui suleistas sernsibilizatorius kraujo išnešiojamas po visą kūną, tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui navikinėse ląstelėse jo susikaupia daugiau negu normaliose. Apšvitinus naviką šviesa (dažniausiai lazerio), ją sugėręs sensibilizatorius sužadina aktyvias deguonies formas, kurios ardo navikines ląsteles. Lazerio šviesa per šviesolaidį (labai ploną stiklo vamzdelį) gali būti nuvesta į gydomus vidaus organus. FNT privalumas tas, kad nežalojami sveiki audiniai. Tačiau dėl mažo šviesos skarbumo į audinius, FNT geriausiai tinka paviršiniams navikams gydyti.

Praktiškai nėra tokių vėžio gydymo metodų, kurie veiktų tik vėžio ląsteles. Gydymo metu pažeidžiami ir sveiki audiniai, ir sveikos ląstelės, todėl nepageidautinas pašalinis poveikis neišvengiamas. Pašaliniai poveikiai būna įvairūs. Jie priklauso nuo gydymo metodo ir intensyvumo ir, žinoma, nuo paciento reakcijos. Gydytojai planuoja gydymą taip, kad pašaliniai poveikiai būtų kuo mažesni.

Chirurgijos pašaliniai poveikiai priklauso nuo naviko lokalizacijos, operacijos pobūdžio, panaudotos anestezijos, bendros paciento sveikatos būklės ir kitų faktorių. Skausmas, kurį pacientai jaučia pirmomis dienomis po operacijos gali būti malšinamas vaistais. Po operacijos visi pacientai kurį laiką jaučia silpnumą.

Radioterapijos pašalinis poveikis priklauso nuo švitinimo dozės ir nuo to, kuri kūno vieta gydoma. Paprastai visi jaučia nuovargį, pastebima odos reakcija švitinimo vietoje, dingsta apetitas. Dėl radioterapijos gali sumažėti baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų), kurie saugo organizmą nuo infekcijos. Nors radioterapijos pašalinis poveikis nemalonus, bet jis gali būti kontroliuojmas ir yra laikinas.

Chemoterpijos pašalinius poveikius nulemia naudojami vaistai ir jų dozės. Paprastai priešvėžiniai vaistai veikia greit besidauginančias ląsteles, tarp jų ir kraujo ląsteles, kurios kovoja su infekcijomis, užtikrina kraujo krešėjimą ir išnešioja deguonį į visas kūno dalis. Kai pacientų kraujo ląsteles veikia priešnavikiniai vaistai, sumažėja jų, ypač baltųjų kraujo kūnelių, skaičius, ligoniai tampa mažiau atsparūs infekcijoms, jiems greičiau atsiranda mėlynės ir kraujosrūvos, jie turi mažiau energijos. Dėl chemoterapijos pacientai gali netekti apetito, juos pykina, gali kristi plaukai, burnoje atsirasti žaizdų. Kai kuriems pacientams paskiriami vaistai, saugantys nuo pašalinių poveikių, ypač pykinimo ir vėmimo. Paprastai pašaliniai poveikiai praeina gyjimo periodu ar pasibaigus gydymui. Plaukų iškritimas labai neramina pacientus. Kai kurie chemoterapiniai vaistai tik susilpnina plaukus, tačiau yra tokių, kuriuos vartojant iškrinta plaukai visose kūno vietose. Plaukai, kaip taisyklė, po chemoterapijos atauga. Kai kuriems pacientams po chemoterapijos dingsta vaisingumas. Vaisingumo praradimas gali būti laikinas arba galutinis. Moterims kartais dingsta mėnesinės, kurios paprastai, jei moteris jauna, po kurio laiko grįžta. Kai kuriais atvejais, jei audiniai gaminantys kraujo ląsteles sunaikinami chemoterapijos ar radioterapijos metu, atliekama kaulų čiulpų transplantacija.

Hormonų terapija sukelia keletą pašalinių poveikių: pykinimą ir vėmimą, patinimą ir svorio augimą, kartais - karščio bangas. Moterims hormonų terapija gali sutrikdyti mėnesinių ciklą, iššaukti nevaisingumą. Vyrams gali atsirasti impotencija, dingti seksualinis poreikis ir vaisingumas. Šie pokyčiai gali būti trumpalaikiai, ilgalaikiai arba negrįžtami.

Imunoterapijos pašaliniai poveikiai priklauso nuo gydymo pobūdžio. Dažnai šis gydymas sukelia į gripą panašius simptomus: peršalimą, karščiavimą, raumenų skausmą, silpnumą, apetito praradimą, pykinimą, vėmimą ir viduriavimą. Kai kuriuos pacientus beria, jie greitai kraujuoja. Jei pašaliniai poveikiai labai stiprūs, pacientai gydymo metu turi gulėti ligoninėje. Imunoterapijos sukelti pašaliniai poveikai yra trumpalaikiai ir išnyksta baigus gydymą.

Pacientai dažnai neturi apetito ir mažai valgo. Tokie pašaliniai poveikiai kaip pykinimas ir vėmimas, žaizdos burnoje trukdo valgymui. Kai kuriems pasikeičia skonio pojūtis. Be to, silpnumas ir nuovargis irgi mažina norą valgyti. Gera mityba padeda neprarasti svorio ir greičiau atgauti jėgas. Pacientai, kurie valgo visavertį kaloringą maistą, geriau jaučiasi ir turi daugiau energijos, dėl to lengviau pakelia nemalonius pašalinius gydymo poveikius. Sergantiems vėžiu nepatariamas badavimas. Jiems būtina gauti pakankamą baltymų, vitaminų kiekį, kad nesivystytų pragulos, atsistatytų kraujas.

Ištyrus laboratorijose naują perspektyvų gydymo metodą, kai kurie pacientai gydomi tuo metodu pagal griežtai kontroliuojamą protokolą. Tokie bandymai parodo, ar naujas metodas yra saugus ir efektyvus ir padeda atsakyti į mokslinius klausimus. Dažniausiai klinikinių bandymų metu naujas gydymo metodas lyginamas su įprastais, kad paaiškėtų, kuris efektyvesnis. Mokslininkai taip pat ieško būdų pašaliniams poveikiams sumažinti ir ligonių gyvenimo kokybei pagerinti. Pacientai, kurie dalyvauja klinikiniuose bandymuose, įneša indėlį į medicinos mokslą. Iš vienos pusės, jie tam tikra prasme rizikuoja, tačiau iš kitos pusės - turi tikimybę greičiau pasveikti padedant pažangesniam gydymo metodui.

Mokslininkai nuolat ieško ir atranda naujų būdų vėžiui diagnozuoti ir gydyti. Visiškai suprantama, kad pacientai nori kuo daugiau žinoti apie ateitį. Kartais jie nagrinėja statistinius duomenis, bandydami apskaičiuoti tikimybę pasveikti. Reiktų nepamiršti, kad statistika paremta daugelio pacientų gydymo rezultatų vidurkiais, todėl neleidžia nuspėti, kas bus konkrečiam pacientui, nes nebūna dviejų vienodų atvejų. Geriausia visų pasveikimo galimybių numatymą (prognozę) aptarti su gydytoju, nors reikia turėti galvoje, kad ir gydytojas niekada nėra iki galo tikras dėl gydymo rezultatų. Gydytojai dažniau naudoja terminą remisija (ligos atoslūgis), negu pasveikimas. Nors ligonis ir pasveikęs, gydytojai paprastai vartoja šį terminą, nes liga gali pasikartoti.

Sergančių vėžiu skaičius daugelyje šalių didėja. Vėžiu serga visų amžiaus grupių žmonės, nors ši liga daugiau būdinga vyresnio amžiaus žmonėms negu jauniems.

Kuo daugiau žinoma apie vėžio atsiradimo priežastis, tuo daugiau galimybių jo išvengti. Mokslininkai stebi įvairių vėžio susirgimų plitimą ir vertina galimus rizikos faktorius. Laboratorijose tiriami įvairiausi navikai ir bandoma suprasti, kodėl normalios ląstelės tampa vėžinėmis.

Nors vėžio atsiradimo priežastys dar nėra iki galo išaiškintos, bet jau tikrai žinoma, kad vėžys neatsiranda dėl sužeidimų. Vėžys taip pat nėra užkrečiama liga, t.y. kontaktas su sergančiu asmeniu visiškai nėra pavojingas.

Vėžys išsivysto palaipsniui, kaip pasekmė įvairių faktorių, susijusių su aplinkos, gyvenimo būdo ir paveldimumo poveikiu. Mokslininkai nustatė nemažai rizikos faktorių, kurie padidina tikimybę susirgti vėžiu. Manoma, kad apie 80% vėžinių susirgimų susiję su tabako vartojimu, su maistu ir gėrimais ir, kiek mažiau, su įvairių spinduliuočių poveikiu ar vėžį sukeliančių medžiagų (kancerogenų) kiekiu gyvenamoje aplinkoje ir darbo vietoje. Vieni žmonės labiau jautrūs tiems faktoriams, kiti - mažiau.

Daugelio šių rizikos faktorių galima išvengti. Kiti, tokie kaip paveldimumas, yra neišvengiami. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog esant tokiam rizikos faktoriui žmogus būtinai susirgs. Dažniausiai taip neįvyksta. Tačiau tokie žmonės turėtų itin saugotis kitų rizikos faktorių ir reguliariai tikrintis, nes jei ima vystytys vėžys, labai svarbu jį kuo anksčiau diagnozuoti.

Riziką susirgti vėžiu didina:

Tabakas . Tiek rūkymas, tiek tabako uostymas ar kramtymas yra vienas svarbiausių (ir kartu lengviausiai išvengiamų) rizikos faktorių. Laikoma, kad net 85% mirtinų plaučių vėžio atvejų priežastis yra rūkymas. Jei rūkote, rizika susirgti vėžiu priklauso nuo to, kokias cigaretes ir kiek rūkote, nuo to, kaip seniai rūkote. Tie, kurie surūko pakelį cigarečių per dieną, 10 kartų daugiau rizikuoja susirgti plaučių vėžiu, negu tie, kurie visai nerūko. Rūkaliai taip pat daugiau rizikuoja susirgti kitų rūšių navikais (tokiais kaip burnos ir gerklų, stemplės, kasos, šlapimo pūslės, inkstų ir gimdos kaklelio). Jei metama rūkyti, rizika ima mažėti ir tolydžio mažėja ilgėjant nerūkymo laikotarpiui. Tabako kramtymas ar uostymas gali sukelti burnos ir gerklės vėžį. Nuolatinis buvimas tarp rūkančiųjų (taip vadinamas “priverstinis rūkymas”) yra rizikingas ir nerūkantiems.

Mityba. Mitybos įpročiai irgi susiję su rizika susirgti vėžiu. Pastebėta, kad valgant riebų maistą yra didesnė tikimybė susirgti krūties, storosios žarnos, gimdos ir priešinės liaukos vėžiu. Didelį antsvorį turintys žmonės dažniau suserga priešinės liaukos, kasos, gimdos, storosios žarnos, kiaušidžių, inkstų vėžiu. Iš kitos pusės, rupus, turintis daug skaidulų, turtingas specifinėmis maistinėmis medžiagomis maistas apsaugo nuo kai kurių vėžio rūšių. Vėžio riziką galima sumažinti valgant tinkamą maistą - pasirenkant produktus, turinčius daug skaidulų, vitaminų ir mineralų, mažai riebalų. Reikėtų keletą kartų per dieną valgyti vaisių ir daržovių, rupios duonos ir kruopų, vengti kiaušinių, riebios mėsos, riebių pieno produktų, padažų.

Saulės šviesa. Ultravioletinis spinduliavimas, sklindantis iš Saulės ar kito šaltinio žaloja odą ir gali sukelti odos vėžį. Ilgalaikis švitinimas ultravioletiniais spinduliais labai padidina odos vėžio riziką, ypač šviesios odos žmonėms. Saulės spinduliai pavojingiausi vasaros vidurdienį, tad reikėtų vengti degintis tuo metu. Drabužiai apsaugo nuo kenksmingų spindulių. Tiems, kurie būtinai nori degintis Saulėje rekomenduojami apsauginiai kremai.

Alkoholis. Geriant didelius alkoholio kiekius didėja rizika susirgti burnos, gerklės, stemplės ir gerklų vėžių. (Gėrimas ir rūkymas drauge yra ypač rizikingas). Alkoholis žaloja kepenis ir didina kepenų vėžio riziką. Kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad alkoholis didina ir krūties vėžio riziką. Todėl, jei neįmanoma visiškai išvengti alkoholio, gerkite saikingai.

Spinduliavimas. Rentgeno spinduliuotės dozė, panaudota diagnozės nustatymui, nėra pavojinga. Tačiau dažnai kartojamas rentgeno tyrimas gali tapti pavojingas, todėl kiekvienas paskyrimas tyrimui rentgenu turi būti gerai aptartas su gydytoju. Vėžio gydymo metu naudojamas švitinimas gali padidinti riziką antram navikui atsirasti.

Chemikalai ir kitos kenksmingos medžiagos. Sunkieji metalai, dulkės, įvairūs chemikalai ir kai kurie pesticidai didina riziką susirgti vėžiu. Asbestas, nikelis, kadmis, uranas, radonas, vinilchloridas, benzenas - tai dažniausiai darbo vietose pasitaikantys kancerogenai. Jų poveikį labai sustiprina tabako dūmai. Asbesto dulkės sukelia pavojų susirgti plaučių vėžiu ir mezoteliomomis - krūtinplėvės ir pilvaplėvės vėžiu. Darbo vietose būtina laikytis saugaus darbo taisyklių ir kiek įmanoma vengti kontakto su pavojingomis medžiagomis.

Pakaitinė hormonų terapija. Daug moterų vartoja estrogenus, kurie padeda nuo nemalonių reiškinių menopauzės metu ir mažina širdies ligų bei osteoporozės riziką. Tačiau tyrimai rodo, kad estrogenas didina gimdos vėžio riziką. Taip pat buvo pastebėta, kad moterims, kurios naudoja dideles dozes estrogeno arba naudoja jį ilgą laiką, padidėja tikimybė susirgti krūties vėžiu. Rizika susirgti gimdos vėžiu, atrodo, yra mažesnė kartu su estrogenu vartojant progesteroną. Tačiau kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad progesteronas taip pat didina krūties vėžio riziką. Pakaitinės hormonų terapijos privalumai ir trūkumai dar nėra iki galo aiškūs, tad moterys nusprendusios vartoti hormonus turi rimtai pasitarti su gydytoju.

Paveldimumas. Kai kuriomis vėžio rūšimis (tarp jų melanoma, krūties, kiaušidžių ir storosios žarnos vėžiu) vienose šeimose dažniau sergama negu kitose. Nėra visiškai aišku, ar taip yra dėl paveldimumo, kažkokių faktorių gyvenamoje aplinkoje ar dėl atsitiktinumo. Šiuo metu jau yra žinomi sutrikę genai BBCA-1 ir BRCA-2, sąlygojantys paveldimo krūties vėžio atsiradimą, Rb - sąlygojantis akies tinklainės naviko (retinoblastomos) atsiradimą ir kai kurie kiti. Tad jei vėžiu sirgo artimi giminaičiai, reikėtų atidžiai stebėti savo sveikatą ir dažnai tikrintis.