Alternatyvios medicinos rūšis – homeopatija - vis labiau populiarėja ir vis mažiau stebina bei kelia klausimų dėl tokio gydymo pagrįstumo. Dabartinė homeopatija remiasi doktrinos pagrindais, suformuluotais 1810 m (terapeuto S. Hahnemann) tik dabar homeopatijos teorija pateikiama naudojant šiuolaikinius mokslinius terminus. Akcentuojama kad gydantis homeopatiniais preparatais, pagamintais natūralių medžiagų pagrindu, nesukeliami pašaliniai efektai, ir svarbiausia – gydomi, ne ligos simptomai, o pati ligos priežastis. Taip nesunkiai galima įtikinti jos pagristumu ir efektyvumu žmones nesigilinančius į “sudėtingus dalykus”.

Referate bus pristatyti ir aptarti pagrindiniai homeopatijoje taikomi principai – Panašumo dėsnis ir Begalo mažų dydžių dėsnis, bei kritiškai įvertinti populiariausi jos veikimo moksliniai paaiškinimai – Placebo efekto įtaka, vandens atmintis, dinamizacija ir kt.

Pagrindiniai homeopatijos principai

1. Panašumo principas (similia similibus curantur)

Homeopatija – gydymo būdas, kai vartojamos labai mažos dozės vaistinių medžiagų, kurių daug didesnės dozės sveiko žmogaus organizme sukelia reiškinius, panašius į gydomos ligos simptomus.

Samuel Hahnemann (1755-1843, Vokietija), terapeutas, 18a. pabaigoje suformulavo homeopatijos pagrindinius principus . 1796 m. Hufeland’o medicininiame žurnale pasirodė S. Hahnemann straipsnis “Naujo principo patyrimas vaistinių priemonių gydomųjų savybių išsiaiškinimui”, kuriame jis rašė “ Medikamentų gydomosios savybės yra grindžiamos šių vaistinių žaliavų savybe sukelti ligoniui priepuolius, tapačius ligos simptomams. Bet koks pakenkimas gali būti pašalintas ar pristabdytas tokiu medikamentu, kuris savo išskirtiniu veikimu, palyginus su kitais vaistais, gali organizme sukelti dirbtinę savijautą, tapačią gydomosios ligos pojūčiams, simptomams”. S.Hahnemann šį savo vaistinių priemonių suradimo ir panaudojimo metodą (būdą), tam kad atskirti nuo kitų gydymo būdų, pavadino homeopatija – graikiškas žodis homios – panašus, pathos – liga. Terminas "homeopatija" išliko iki mūsų dienų. Kitą gydymo būdą, kuris išsivystė iki šiuolaikinės medicinos, S. Hahnemann’as pavadino alopatija. Allos – kitas, pathops – liga. Alopatijos principas – vaisto priešpastatymas ligai, kur priešingas gydomas priešingu. Homeopatijos pagrindinis dėsnis – panašus gydo panašų - similia similibus curantur. 1810 m buvo išleista S. Hahnemann knyga “Gydymo meno organonas” (vok. “Organon der Heilkunst”), kuria remiasi ir dabartinė homeopatija. [1]

Homeopatiniai preparatai veikia pagal šį dėsnį, kai jie tinkamai parinkti pagal visą simptomų visumą, ne atskirą simptomą.

*Keli Panašumo Principo pavyzdžiai:* [2]
Svogūnai Ką jums daro svogūnas? Akys ašaroja, nosis bėga, jūs šniurkščiojate ir verkiate. Jautresniems žmonėms pabrinksta akys ir nosis. Tokius pačius simptomus sukelia ir karščiavimas ir peršalimas. Taigi svogūnas yra geras vaistas nuo šienligės ir peršalimo, jei sergančiojo simptomai tiksliai sutampa su sukeliamais vaisto
Arsenas Arseno sukelti simptomai yra vidinis deginimas, liuosuojantis poveikis, viduriavimas, silpnumas, nerimas, mirties baimė. Ilgainiui gali būti pasiekti nervai esantys odoje ir sukelti simptomai panašūs į egzemą, astmą ir neuritą.
Bitės įgėlimas Įsivaizduokite pojūčius, kuriuos sukelia bitės (Apis) įgėlimas. Deginimas, dilginimas, perštėjimas, patinimas, pabrinkimas, paraudimas, staigus skausmas. Jei žmogus jautresnis jį gali apimti panika, isterija, nerimas. Apibendrinus tai yra simptomai sukelti visokių formų karščio (karštų gėrimų, ugnies ir kt.). Šitie simptomai panašūs į tuos, kurie pasireškia alerginių reakcijų metu, aštrius podagros priepuolius, PMS.
Druska Druska dalyvauja visuose kūno skysčių reguliavimo procesuose. Natris ir kalis padeda skysčių apykaitai į ir iš ląstelės. Druska (NaCl) turi du poveikius. Burnoje druska sukelia seilių išsiskyrimą, o taip pat džiovina burną ir visą kūną. Druska yra hidrofilinė, taigi sugeria vandenį. Taigi, kai yra problemos su skysčių pusiausvyra organizme druska "natrum muriaticum" gali būti labai naudingas homeopatinis preparatas ir veikti labai giliai. Taip pat labai tinka pirminiam peršalimui gydyti – kai nosis teka, o po to išdžiūsta. Taip pat padeda išlieti ir gydyti gilų sielvartą, širdgėlą, kurią žmogus laikė viduje ilgus metus.

Homeopatiniai preparatai tariamai veikia tokiu būdu, kuris jų veikimą padaro neįmanomu patikrinti arba kalbant moksliškiau – labai sunku atskirti kintamuosius. Pagrindinė idėja yra ta, kad homeopatinių vaistų pagalba yra suaktyvinama organizmo imuninė sistema, veikiant ją mažomis aktyvių medžiagų dozėmis, siekiant sukelti panašius simptomus, kaip gydomos ligos. Taip imuninė sistema yra stimuliuojama pradėti gydymo procesą. [3]

Medikamentas pats nieko negydo, o tik iššaukia organizmo savisaugos reakciją.

Klausimas kyla, kodėl imuninei sistemai lengviau atpažinti ir interpretuoti informaciją, kuria neša homeopatinių preparatų molekulės, o ne tiesioginius ligos sukėlėjus?

Atsakas į gydymą priklauso tik nuo imuninės sistemos, tai pasveikimo laikas dažniausiai yra gana ilgas (įskaitant pradinį pablogėjimą, kuris parodo, kad vaistai parinkti tinkamai!) ar tiek ilgas, kad negalima atsirinkti ar tai nėra spontaninė remisija.

Pabrėžiama lyginant su tradiciniais vaistais, kad homeopatiniai preparatai visų pirma pasižymi organizmą stiprinančiomis savybėmis, neturi kontraindikacijų, pašalinių reiškinių, alergijų bei yra suderinami su kitais vaistais. Jie gali būti naudojami nervų ligų, nemigos, pūlinių, hemorojaus, peršalimo ir daugelio kitų ligų gydymui. Homeopatiniai preparatai gali būti naudojami kaip pagrindinė ar kaip pagalbinė gydymo priemonė. Pripažįstama, kad plaučių uždegimą, žinoma, dažniausia reikia gydyti antibiotikais, o esant apendicitui – kviesti greitąją pagalbą.

2. Be galo mažų dydžių dėsnis

Žaliavos skirtos homeopatiniams preparatams gaminti gali būti švieži, išdžiovinti, šaldyti ar etanoliu konservuoti augalai bei gyvūnai arba augalų bei gyvūnų dalys, mineralinės, cheminės sintezės būdu gautos bei kai kurios kitos medžiagos (vadinamos urtinktūra). Naudojamos medžiagos dažnai būna labai toksiškos. Kad nebūtų sukeliami pašaliniai efektai šios medžiagos pradėtos skiesti (remiantis ES direktyva 92/73/EEC saugiais homeopatiniais preparatais laikomi tie vaistai, kurių sudėtyje esančios stipriai veikiančios žaliavos bus praskiestos 10’000 kartų). S. Hahnemann atrado, kad skiedimo dėka nesukeliami pašaliniai efektai, o jis nesumažina vaistų efektyvumo.

Suformuluotas begalo mažų dydžių dėsnis, kuris teigia, kad vaistų gydimo efektyvumas tuo didesnis kuo didesnis jų praskiedimo laipsnis. Ta pati substancija veikia žymiai efektyviau praskiesta iki D50, nei D10.

Homeopatijoje yra naudojamasi dviem praskiedimais: dešimtiniu – žymimas D ir šimtiniu – žymimas C. Šalia būtinai nurodomas skaičius, kuriuo pažymimas praskiedimo laipsnis (D6, C30, C200 ir t.t.). Kai kuriose šalyse dešimtinis praskiedimas vietoje D pažymimas X , o šimtinis skiedimas visai nežymimas, parašant tik praskiedimo laipsnį (6, 30, 200 ir t.t.).

1 lentelė. Homeopatinės potencijos

Praskiedimų žymėjimai	Skalė
D (X)	1 : 10
C (CH)	1 : 100
K (CK)	1 : 100
LM*	1 : 50 000
Q	>50 000

(* L = 50, M = 1000. D200, C200, C1000, C10’000 ir kt. didelio praskiedimo laipsnio potencijos jokiomis išskirtinėmis raidėmis ar ženklais nežymimos).

Dažniausiai pasitaikantys praskiedimo laipsniai yra nuo 30c iki 200c.

Ruošiant homeopatinius preparatus dažnai yra pasiekiama ir peržengiama praskiedimo riba. Viename molyje medžiagos yra 6,022 ∙10²³ atomų arba molekulių.

Homeo-potencijose didesnėse nei D24 arba 12c – reiškiančiose 10²⁴ praskiedimą – nebelieka nei vienos pradinės medžiagos molekulės, t.y. 0,6 pradinės medžiagos molekulės viename litre tirpalo:

Homeo-potencijose didesnėse nei D24 – nebelieka nei vienos pradinės medžiagos molekulės.

Jei skiedimams naudojamas vanduo būtų 99,99% švarumo – tarkim jame būtų tik 1 teršalų molekulė litre, tai D24 potencijoje teršalų molekulių būtų 10²¹!

3. Vandens atmintis

Taigi galutiniuose homeopatiniuose preparatuose dažnai nelieka nei vienos aktyvios medžiagos molekulės. Tačiau yra teigiama, kad vanduo išsaugo, išlaiko pirminės medžiagos “pėdsaką” ar “atmintį”. Tai net ir geriau – nes tuomet visai nėra pašalinių efektų – tik reikiamos poveikis.

1988 m birželio 30d. Nature žurnale buvo išspausdintas Dr. Jacques Benveniste straipsnis Human basophil degranulation triggered by very dilute antiserum against IgE (333, 816 – 818), sukėlęs naujas diskusijas dėl galimo homeopatijos pagrįstumo. Dr. J. Benveniste tyrinėjo antikūnų poveikį tam tikros rūšies eritrocitams – bazofilams. Tai yra ląstelės, kurios padeda organizmui apsiginti prieš alergijas. Kai jos yra pasiekiamos antikūnams, jų struktūra keičiasi tiek, kad tas pokytis gali būti pamatuotas optiškai. Taigi kaip ir buvo tikėtasi Dr. J. Benveniste nustatė išmatuojamus ląstelių pokyčius. Toliau eksperimentas buvo kartojamas įvairiomis proporcijomis skiedžiant antikūnų tirpalus. Dr. J. Benveniste’o eksperimentai parodė, kad bazofilų ląstelės ir toliau reaguoja, kai antikūnų tirpalas yra praskiestas 10¹²⁰. Bet kokiame praskiedime virš 10²³ jau yra neįmanoma, kad bent viena antikūno molekulė išliktų tirpale.

Šitie rezultatai Nature prašymu buvo patikrinti dar penkiose laboratorijose. Nors ir buvo abejojama rezultatais, straipsnis buvo išspausdintas, su redaktoriaus prierašu “Kai tikima neįtikimu”, kuriame buvo parašyta “Nėra objektyvių paaiškinimų, straipsnyje pateiktiems rezultatams”.

Tuo tarpu Dr. J. Benveniste pateikė teoriją, kad priminis antikūnas veikia kaip “modelis”, kuris veikia vandens, kuriame yra suspenduotas, elektromagnetines savybes. Šis modelis yra perduodamas purtant kiekvienam tolimesniam praskiedimui (tirpalui) – taip vandeniui išsaugant pirminės molekulės “prisiminimą”. Svarbu paminėti, kad paprastas skiedimas be purtymo proceso neperduoda biologinio aktyvumo tolimesniam tirpalui.

Deguonies atomas –OH grupėje dėl sp³ hibridizacijos turi keturias vienodas valentines orbitales. Du iš šių elektronų yra suporuoti, du ne. Potenciavimo metu dėl trynimo ir maišymo vaistų molekulių ir tos medžiagos, kuria skiedžiama, išoriniai elektronų sluoksniai labai suartėja ir taip iš OH tirpiklio grupių gali būti perduodama du nesuporuoti elektronai chemiškai aktyvioms vaistų molekulėms. Vaistų molekulės įsimagnetina, įsikrauna papildoma (ir specifine padinei medžiagai) “rezonansine energija” – taigi yra potencijuotos (dėl to vaistų saugojimo sąlygose ir yra punktas – saugoti nuo magnetų ir elektromagnetinės spinduliuotės).[7]

4. Branduolių magnetinio rezonanso tyrimai

BMR reiškinys gali atrodyti labai tinkamas būdas “vandens atminties” efekto patvirtinimui.

Yra teigiama, kad po homeopatinio potenciavimo BMR spektrai nesutampa su ir tokio paties, bet nepotencijuoto tirpalo. Peržiūrėtoje literatūroje pavyko surasti tik vieną BMR spektrą (2 pav.), bet nebuvo pateikta jokios informacijos apie eksperimentą. Išskyrus tai, jog struktūrizuoto vandens rezonansinis spektras skiriasi.

Apžvalgose apie homeopatinių preparatų BMR tyrimus cituojami du straipsniai[1], kurių, deja, nepavyko surasti. Teigiame, kad juose pateikti , BMR ir Ramano sklaidos spektrai, užrašyti etanoliui, purtytuose ir nepurtytuose sieros, Kalio dichromato etanolyje tirpalams. Užfiksuota kad –OH smailė supurtytuose tirpaluose išplinta ir sumažėja. Tai paaiškinama rezonansiniu nesuporuotos elektronų poros perdavimu iš –OH į potencijuotą etanolį, bei teigiama, kad joks šiuolaikinis mokslas to negali paaiškinti.

Gana ilgai buvo galvojama, kad šie BMR juostų pokyčiai įrodo, kad tirpalo struktūra pasikeičia potenciacijos metu, tačiau 2001 m. British Homeopathic Journal išspausdintas straipsnis:

Aabel S, Fossheim S, Rise F. Nuclear magnetic resonance (NMR) studies of homeopathic solutions. Br Homeopath J. 2001 Jan; 90(1):14-20. (Institute of General Practice and Community Medicine, Department of General Practice, University of Oslo, Norway) sukėlė abejones nepavykus atkartoti ankstesnių tyrimų rezultatų, kurie manoma, kad buvo gauti dėl eksperimento klaidų arba užteršimų (BMR spektroskopija labai jautri išoriniams veiksniams ir užteršimams).

Buvo tirti homeopatiniai preparatai - Sieros D4 atskiestas ir supurtytas iki D30 - kurie buvo naudojami ankstesniuose tyrimuose patvirtinančiuose BMR spektrinių juostų pokyčius, naudojant du skirtingus dažnius (300 ir 500 MHz). Homeopatiniai preparatai buvo potencijuojami pagal homeopatinius principus naudojant dejonizuotą vandenį ir etanolį.

Vandens protono T1 relaksacijos trukmės matavimai buvo atlikti skritingiems sieros tirpalams ir esant 20 MHz dažniui. Be to buvo atlikti tyrimai homeopatiniuose vaistuose Betula alba 30c (beržo žiedadulkių ekstraktas) ir kontroliniuose tirpaluose – dejonizuotame vandenyje, nepurtytuose tirpaluose, placebo žirneliuose – užrašant spektrus ir T1. Sieros tirpalų vienmačiai protonų spektrai (1H BMR) ties 300 ir 500 MHz buvo gauti identiški, nepriklauso nuo skiedimo ar purtymo lygio (tiek D4 tiek D30).

Be to potencijuotas Betula 30c ir jo kontroliniai bandiniai (etanolio tirpalai, bei nepotencijuotas Betula) spektrai taip pat buvo identiški.

Taip pat neužregistruota jokių statistiškai reikšmingų išilginės (T1) relaksacijos trukmių skirtumų tarp dejonizuoto vandens ir sieros D10 iki D30 tirpalų. Sieros D4 tirpale T1 yra trumpesnė tai gali būti paaiškinama didesne mikroklampa, sąlygota didelės ištirpusios medžiagos koncentracijos. T1 Betula alba 30c (žirneliuose) ir kontrolinių placebo žirnelių taip pat sutapo. Taigi, teigiama, BMR tyrimų rezultatai nurodantys skirtumus tarp homeopatinių tirpalų ir kontrolinių bandinių, negali būti atkurti, ir skirtumai tarp paprasto tirpalo ir homeo-potencijos negali būti nustatyti naudojantis BMR.

5. Vandens klasteriai

Šiame skyrelyje yra pateikiami žinomi faktai apie vandens struktūrą ir savybes, palyginimui su tuo, kas pateikiama norint pagrįsti “vandens atminties” egzistavimą.

Vandens molekulėje H₂O vienas kiekvieno H elektronas sudaro porą su deguonies molekulės vienu iš šešių išorinio sluoksnio elektronų (kovalentinis ryšys), likusieji keturi elektronai sudaro dvi ardančias poras. Tarp atskirų vandens molekulių (dėl dalinai teigiamo vandenilio atomo ir dalinai neigiamo deguonies atomo sąveikos) susidaro vandenilinės jungtys (3 pav.). [5]

Vandeniui sušalus į ledą, kiekviena vandens molekulė yra apsupa keturių kitų H₂O molekulių, dvi iš jų prisijungusios vandeniliniu ryšiu prie deguonies (esančio centrinėje molekulėje), o šios molekulės vandenilio atomai lygiai taip pat prisijungę prie kitų dviejų vandens molekulių deguonies atomų ( 4 pav. a):

Realiai keturios jungtys iš kiekvieno deguonies atomo, sudaro tetraedrą su deguonies atomu centre. Taip susidaro trimatis ledo kristalas (5 pav. a).

Kai ledas tirpsta tetraedrinė struktūra suyra, nes šiluminis judėjimas deformuoja ir dažniausiai nutraukia vandenilines jungtis. Metodai, kuriais nustatomos molekulių padėtys kietoje fazėje, netinka joms nustatyti skystoje. Tačiau galima pateikti galimą dažniausią vandens molekulių išsidėstymą apie pasirinktą molekulę, bet nėra daug žinoma, ar toks išsidėstymas išlieka tolimesnėms molekulėms.

Vandeniliniai ryšiai tarp H₂O molekulių sudaro atsitiktinai susijungusius agregatus (6 pav). Vandenilinės jungties stiprumas yra palyginamas su vidutine šilumine energija normaliomis sąlygomis - 15-30 kJ mol^-1- taigi šios jungtys yra nutraukiamos šiluminio judėjimo beveik taip pat greitai kaip ir susiformuoja. Vandenilinių jungčių išsidėstymas vandenyje yra atsitiktinis. Vandenilinio ryšio gyvavimo trukmės yra 1 - 20 ps, nutrūkusios jungties gyvavimo trukmė yra apie 0,1 ps. Nutrūkęs ryšys gali vėl atsistatyti, ypač jie aplinkiniai ryšiai nėra nutrūkę, jei ne – tai prasideda sukimasis apie likusį nenutrūkusį ryšį. Dėl to vandens klasteriai gali išlikti ilgesnį laiką nesuirę.

Teoriniai skaičiavimai parodė, kad tam tikri klasteriai iš 3, 4 ir 5 H₂O molekulių ir trimatis heksameras (iš 6 molekulių) yra pakankamai stabilios struktūros. Bet net ir stabiliausi klasteriai iširs jau po 10 ps. Taip pat reikia pridurti, kad nei vienas atskiras klasteris nebuvo izoliuotas gryname vandenyje [8]. Vanduo gali būti apibūdinamas kaip daugybės vandens molekulių tinklas, kurio vandeniliniai ryšiai nuolatos susidaro, išyra ir persiformuoja, sudarydami klasterius. Teoriniais modeliais nustatyta, jog vidutiniškai vieną klasterį sudaro 90 H₂O molekulių prie 0 ⁰C ir ne daugiau kaip 25 molekulės, kai temperatūra siekia 70 ⁰C.

Gali susidaryti , taip vadinamas “struktūrizuotas vanduo”. Vandens molekulės stipriai reaguoja ir su molekulėmis nesudarančiomis vandenilinių ryšių. Ypatingai stipri sąveika susidaro, kai joninė medžiaga, pvz. NaCl ištirpdoma vandenyje. Dėl savo poliškumo H₂O molekulės esančios arčiausiai ištirpusio jono yra stipriai jo traukiamos, sudarydamos vidinį hidratuotą sluoksnį (7 pav), kuris taip pat orientuoja ir tolimesnes H₂O molekules sudarydamas išorinį hydratuotą sluoksnį.

6. Kaip “vandens atmintis” išsaugoma

1998 m. buvo pasiūlyta koncepcija, kad vandenyje susidaro klasteriai, kurie gali nešti vaistų informaciją [4]. Klasterių mišiniai gali sudaryti daug skirtingų izomerų: pvz klasteris sudarytas iš 21 molekulės, gali įgauti 18 skirtingų geometrinių formų, taigi atstovauti 18 unikalių informacijos “bitų”. Jei vienas izomeras atstovauja vieną “bitą” informacijos ir jei pasirodys, kad jie bioaktyvūs, tuomet milijonai skirtingų “bitų” informacijos gali būti perduota tokiu izomerinių vandens klasterių mišiniu.

Pasiūlytas struktūrinis vandens modelis [6]. Jo pagrindas yra molekulių tinklas, kurio perėjimų iš didesnio tankio į mažesnį (iš vienos fazės į kitą) ir atgal metu, vandeniliniai ryšiai nenutrūksta. Jame yra mišinys heksagoninių ir pentagoninių sub-struktūrų ir tuštumų, į kurias gali patekti nedideli tirpalo kiekiai.

Modeliavimas buvo atliktas naudojantis HyperChem molekulinio modeliavimo paketą. Buvo pasirinkti parametrai: O···O įtempimas 28 kJ mol^-1 Å^-1, O···O atstumas O···O···O kampas (α) varijuoja apie 4 kJ mol^-1 rad^-2, 109.47°; Van der Waals’o σ = 3.536 Å, ε = 0.636 kJ mol^-1). Šitie parametrai buvo pasirikti kaip pagrįsti modelio sukūrimui, tačiau jie nėra kritiniai. Visi toliau pateikiami duomenys yra gauti iš struktūrų su vidutiniu O···O ir O-H artimiausių kaimynų atstumais 2.82 Å ir atitinkamai 0.96 Å. Vandenilio atomai buvo išdėlioti taip, kad sukūrus modelį, kiekvienas deguonies atomas turėtų du artimus ir du tolimus atomus. Modelis buvo sukurtas sujungiant heksagonines ir kubines dvimates struktūras (8 pav.):

Šios struktūros susijungė į trimatį ikosaedrinį tinklą, kurio pagrindą sudaro reguliariai išsidėstę 14 molekulių dariniai ( 9 pav.) išsidėstymas su talpiomis poromis, galinčiomis susispausti dėl rišančių ir ardančių sąveikų konkurencijos. 10 centrinių vandens molekulių pažymėta “b” ir “c” sudaro tvirtą žiedinę struktūrą, identišką atrastajai kristalinių supermolekulių komplekse bei18 molekulių kubinės struktūros ledo elemente. Ankstesni vandens struktūros modeliai, gauti iš Rentgeno spindulių difrakcijos duomenų buvo sudaryti vien tik iš tokių pat (tik šiek tiek suplotų) 10 molekulių tetraedrinių klasterių. Tokie klasteriai yra santykinai stabilūs. Sujungus 20 tokių 14 molekulių turinčių klasterių (280 vandens molekulių), susiformuotų 3 nm skersmens ikosaedrinė struktūra, tankis 0.94 g cm^-3 ir 1.00 g cm^-3 (10 pav.)

Fliuktuojantis vandens molekulių tinklas, turintis lokalizuotą ir persiklojančia ikosaedrinę simetriją pirmą kartą buvo pasiūlytas 1998 m. Vėliau (2001 m.) tokio klasterio struktūra buvo nustatyta Rentgeno spindulių difrakcijos metodu, vandens nanolašeliuose. Susiformavę klasteriai gali pereiti tarp žemesnio ir didesnio tankio formų sulinkstant keliems vandeniliniams ryšiams, bet jiems nenutrūkstant.

Šis modelis gali būti taikomas, norint nustatyti didelių molekulių sąveiką su vandeniu – trimačiu vandenilinių ryšių tinklu ir taip pat siūlo naujas įžvalgas apie jonų ir makromolekulių sąveiką vandeninėse terpėse. Taip pat gali paaiškinti praskiedimo efektą homeopatijoje.

“Vandens atminties” stiprėjimas sąlygotas skiedimo buvo nustatytas[2] tam tikroms molekulėms. Skiedžiant susiformuoja didesni klasteriai, nei termodinamiškai galima tikėtis. Tokių μm dydžio dalelių buvimas “praskiestame” tirpale gali sukelti pastebimą biologinį aktyvumą. Šios biologiškai aktyvios molekulės aplink save gali formuoti ikosaedrinius vandens tinklus. Tačiau jie būna susisiekiantys ir nestabilūs – taigi molekulės normaliai ištirpsta. Tačiau esant dideliam praskiedimo laipsniui – klasteriai nebesusisiekia ir gali formuotis atskiri ikosaedriniai klasteriai.

Vandens molekulės klasteriuose susietos gana silpnai ir kambario temperatūroje (net r šaldytuve!) klasteriai pastoviai yra ardomi - taigi homeopatinis preparatas praranda “atmintį” tai per sekundės dalis.

Apie “vandens atminties” perdavimą preparatams patekus į organizmą, bei jos perduotos informacijos interpretaciją – jokių duomenų nepateikiama.

7. Dinamizacija

Taigi jei vandens klasteriai saugo vaistų informaciją, tai kuo prie jų susidarymo prisideda praskiedimas ir plakimas?

Plakimas, purtymas sudaro sąlygas susidaryti ertmėms (kavitacijai) – sukeliamos plazmos susidarymo sąlygos (norint sukurti tokias sąlygas, purtyti reikia didesniu už garso skildimo vandenyje greičiu 2 km/s). Sudarantys plazmą jonai ir elektronai gali suformuoti naujus molekulinius darinius – ypatingai ant skysčių ar kietų kūnų paviršių. Naudojantis FT-ICR spektroskopiją (Fourier Transform Ion Cyclotron Resonance Spectroscopy) buvo nustatyta, kad susilpninta ištirpusio vandenyje oro ar etanolio kavitacijos energija sukuria santykinai didelius ir stabilius klasterius.

Kiekvienas homeopatinis preparatas, pradedant nuo tinktūros yra skiedžiamas etanolio ir vandens mišiniu taip sukuriant visą spektrą (būdingą tai pradinei medžiagai) skirtingo dydžio ir formos vandens klasterių. Kavitacijos energija gaunama purtant paspartina reakcijas klasterių mišinyje ir nusistovi stabilus klasteriu spektras. Vėl praskiedus pasikeičia klasterių formavimosi sąlygos – taip galima įtakoti klasterių dydžių spektrą, siaurinant jį ir pasirenkant reikiamas konfigūracijas (11 pav.) kaip tipinis frakcionavimo procesas).

Tarkime kad kiekvienas tam tikras vandens klasteris turi informaciją apie tam tikrą simptomą (nors tikriausiai vienam simptomui apibūdinti reikėtų kelių klasterių tipų ar izomerų). Tuomet (11 pav.) matome, kaip didinant potenciją (didinant atitinkamo dydžio klasterių kiekį mišinyje) homeopatinis preparatas pasidaro vis labiau specifiškas atitinkamam simptomui. Todėl žemesnių potencijų preparatai yra skiriami tuo metu, kai simptomai nėra nustatyti tiksliai.

Homeopatinio gydymo efektyvumo tyrimai

Dažnai pasitaikanti loginė klaida, aiškinant ligos eigą: Post hoc, ergo propter hoc – po, vadinasi dėl to

8. Palcebo efektas

Placebo efektas yra išmatuojamas, pastebimas arba jaučiamas sveikatos pagerėjimas ar visiškas išgijimas, kuris nepriskiriamas gydimui [9].

Yra keli požiūriai į tai, kas sukelia Placebo efektą:

- Plačiausiai paplitęs požiūris yra psichologinis – išgyjama, dėl to , kad tikima, jog gydimas padeda. Tai gali turėti ir biocheminį poveikį – jutiminiai potyriai ir mintys turi įtakos neurochemijai, kuri gali veikti ir būti veikiama hormoninės ir imuninės sistemų. Bet didelė dalis Placebo efekto gali būti ne proto įtaka molekulėms, bet proto įtaka elgesiui, jo ir požiūrio į ligą pasikeitimas. Dalis “sergančio” žmogaus ar žmogaus, kuriam skauda, elgesio yra išmokstama.

- Kitas požiūris – kad Placebo efektas yra dėl to, kad liga ar pažeidimas natūraliai pasibaigia. Dažnai yra po tam tikro laiko yra pasveikstama net ir nesigydant. Tačiau žmonės, kurie nėra iš vis gydomi, net ir placebo preparatais, sunkiau sveiksta – aigi vien natūralia remisija paaiškinti negalima.

- Kitas vis įgaunantis populiarumo požiūris yra – dėmesio, rūpesčio, švelnumo, padrąsinimo ir suteikimo vilties pacientui įtaka. Tai taip pat gali sužadinti reakcijas, kurios palengvins gydymą.

- Grynai fizinis pagrindas – t.y., kad fiziniai pokyčiai yra sąlygoti, ne paties placebo, bet to, kaip vyksta gydymas – paties gydymo proceso (labai akcentuojamas gydytojo-homeopato etikoje).

9. Statistika

Nuo 1984 m. yra atlikta tikrai daug homeopatinių preparatų klinikinių tyrimų, norint nustatyti jų efektyvumą, įrodyti, kad tai nėra tik Placebo efekto įtaka. Ypač ankstesniuose tyrimuose, buvo nustatomi teigiami homeopatinio gydymo rezultatai. Bet ilgainiui griežtėjant klaidinančių faktorių ( ne “double-blind” tyrimai (žinoma kuri grupė yra kontrolinė, kuri aktyvaus gydymo), metodikos kokybės įvertinimas, šališkumas kategorizuojant “teigiamus” ir “neigiamus” rezultatus, neįskaičiavimas atsisakiusių tęsti tyrimus ir pan.)kontrolei ir tiksliai atliekant tyrimus pateiktos mokslinės išvados, kad yra per mažai homeopatinių preparatų efektyvumo įrodymų.

Pateikiama statistika, kad gydant įvairių susirgimų atvejus placebo preparatai netgi yra 58 % efektyvesni nei placebo kartu su homeopatiniais. [10]

Išvados

Labai daug pastangų dedama, surasti ar sukurti homeopatiniam gydymui mokslinį pagrindą, tačiau iki dabar jis remiasi tik galimomis prielaidomis arba klaidingais įrodymais. Taip pat galima įžvelgti farmacijos kompanijų gaminančių homeopatininis preparatus bei gydytojų-homeopatų manipuliavimą, naudojimąsi žmogaus psichologija plačiąja prasme – jo turimomis žiniomis, patirtimi, psichologine būsena ir visuomenės įtaka.

Tačiau kaip ir kiekvienas pasirinkimas, taip ir homeopatija – yra individualus žmogaus sprendimas.

Literatūra

1. http://www.csicop.org/si/9709/park.html

2. http://www.holos-homeopathy.com/index.htm

3. http://www.lysator.liu.se/~rasmus/skepticism/homeopathy.html

4. http://www.hpathy.com/research/how_does_homeopathy_work1.asp

5. http://www.chem1.com/acad/sci/aboutwater.html

6. http://www.lsbu.ac.uk/water/

7. http://www.geocities.com/drratiram_sharma/Homoeoposology.html

8. Shruti Maheshwary, Nitin Patel, Narayanasami Sathyamurthy, Anant D. Kulkarni and Shridhar R. Gadre. Structure and Stability of Water Clusters (H2O)n, n ) 8-20: An Ab Initio Investigation. J. Phys. Chem. A 2001, 105, 10525-10537

9. http://skepdic.com/placebo.html

10. Stuart Thomson. Homeopathy: a critique. 1999 m.

Vienas iš įdomesnių “vaizdelių”:

Ar matote skirtumą? Plazminiai laukai aplink homeopatinius Anacardium, 30c lašelius (kairėje) ir kontrolinis tirpalas (dešinėje). 1999 m.

pagal: http://www.marius.net/research.html

[1] Smith RB Jr & Boericke GW. Modern instrumentation for the evaluation of homoeopathic drug structure. Hahnemannian Gleanings 41 (1974) 99-119.

Boiron J & Vinh CLD. Contribution to the study of the physical homoeopathic dilution by Raman laser effect. Hahnemannian Gleanings 43 (1976) 455-467

[2] S. Samal and K. E. Geckeler, Unexpected solute aggregation in water on dilution, Chem. Commun. 21 (2001) 2224-2225